^Į viršų
foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

Po atviros lietuvių kalbos ir technologijų integruotos pamokos „Šventinis laiškas – mano meilės ir pagarbos išraiška“ (2015-12-15)

Sventinis laiskasDalia Viliušienė. Man visada labai svarbi idėja ir jos gimsta paprastai netikėtai... Ši pamokos idėja gimė Kaune. Gal ir simboliška, bet per Mokytojo dieną. Aš esu kaunietė ir jaučiu nostalgiją pereiti per Laisvės alėją. Būtent tą dieną ėjome kartu su Nijole pro Centrinius Kauno pašto rūmus – vienus iš svarbiausių tarpukario laikotarpio Kauno miesto reprezentacinių statinių – ir pagalvojau, kiek laiškų esu išsiuntusi bėgdama į paskaitas... Juk dabar labai mažai kas berašo tradicinius laiškus. O koks būtų įdomus projektas – rašyti ir išsiųsti laišką, gal dar pagaminti sveikinimo atviruką. Taigi, idėja gimė netikėtai ir rutuliojosi labai greitai, nes Nijolė taip pat originalių idėjų turintis žmogus.


Nutarėme iš pradžių dirbti atskirai: kiekviena savo darbus per atvirą pamoką pateikti kaip refleksiją. Man reikėjo padėti pirmos klasės gimnazistėms merginoms suvokti, kad svarbus ne tik laiško turinys, bet ir atvirukas, kuris turi ne mažesnę meninę vertę, kurį reikia gaminti su meile ir pagarba savo adresatui. Technologijų pamokų metu ieškojome idėjų, gilinomės į spalvas, medžiagas, kompoziciją. Įdomu per pamoką buvo išgirsti Gabrielės ir Skaistės atliktą namų darbą: merginos gavo užduotį suorganizuoti mugę vaikinams (vaikinai atvirukų negamino, jie mokėsi medžio apdirbimo technologijos). Įdomi buvo merginų asmeninė nuomonė apie sveikinimo atviruko kokybę bei dizainą, spalvas. Pažinau savo auklėtinius iš kitos pusės, mačiau juos susikaupusius, atsakingus.


Nijolė Černauskienė. Pirmiausia galvodama apie atvirą pamoką dėlioju prioritetus: vertybės, sąsaja su gyvenimu, emocijos, komunikacija. Jau ne vieną projektą esame kūrę su Dalia, labai gerbiu šią gabią jauną mokytoją – ir kaip dailės, ir kaip technologijų, dizaino specialistę. Man labai svarbu buvo „reabilituoti“ laišką turinio aspektu: kad jis nebūtų šabloniškas, kad būtų nuoširdus, šiltas, „gyvas“, kad būtų rašomas realiai esančiam adresatui. Todėl pradėdama pamokų ciklą (penkios pamokos) mokiniams pasakiau: „Šiandien rašysime laišką žmogui, kurį savo mintimis ir širdimi esame apleidę“. Adresatai buvo pasirinkti įvairūs: močiutės, į kitą miestą išvykusios gyventi draugės, užsienyje gyvenantys giminaičiai, vienas iš kartu negyvenančių tėvų, senelių globos namų gyventojai. Labai vaikus sudomino tai, kad jų laiškai iš tikrųjų bus išsiųsti: reikėjo rašyti labai nuoširdžiai, linkėti tik adresatui būdingus linkėjimus (juk artėjo Kalėdos), kalbėti apie tai, kas abiems yra bendra, dalintis tikrais prisiminimais.


Sakyčiau, lemtis, kad vienos mergaitės mama yra Kybartų pašto viršininkė, kuri tapo mokytoja mūsų pamokoje: prie lentos aiškino, kaip teisingai užrašyti adresą, klijuoti pašto ženklą, netgi surengė trumpą viktoriną. Laiškai buvo vėliau sudėti į tikrą laiškanešio krepšį ir išgabenti į pašto skyrių. Apibendrindami pamoką mokiniai atviravo, kad tikrai dabar mokės parašyti laišką, džiaugėsi išgirdę gražius šventinius linkėjimus vieni kitiems, nustebo pažinę naujai savo bendraklasius (kokie jie dėmesingi, jautrūs, moka sakyti komplimentus ir linkėjimus). Kitą savaitę keletas jau dalijosi įspūdžiais (grįžtamuoju ryšiu): paskambino teta iš užsienio, gavo atviruką iš senelių namuose gyvenančios senutės, močiutė apsiverkė ir pasidėjo laišką ypatingiems dokumentams skirton vieton... Buvo džiugu, kad mokiniai daugiau ar mažiau suvokė, koks svarbus yra natūralus žmonių bendravimas, kokių gerų emocijų jie gali patirti, patys pasijautė esą geresni, reikalingesni, mokantys ne tik gauti, bet ir duoti. Manau, pamokos tikslas buvo pasiektas – ypač žmogiškąja prasme.


Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja ekspertė N. Černauskienė ir
technologijų mokytoja D. Viliušienė

Copyright © 2024. Vilkaviškio švietimo pagalbos tarnyba Visos teisės saugomos.