Birželio 7 d. vyko trečiasis grupės susitikimas tema „Atviras kabėjimas su įvaikintu ar globojamu vaiku“. Susitikimo metu su dalyviais analizavome ar reikia vaikui sakyti, kad jis yra įvaikintas ar globojamas ir kada tai padaryti. Kokią įtaką turi visuomenė įtėvių ir globėjų atvirumui.

Šeima turėtų sąžiningai pati sau atsakyti, ar yra pasirengusi priimti vaiką tokį, koks jis bus, ir jam padėti. Kalbėjimas su vaiku apie įvaikinimą ar globą nuo mažens, tai tarsi jo grūdinimas palaipsniui, kuris panašus į raumenų treniravimą, nuoseklų pasiruošimą pakelti vis didesnį krūvį. Dalyvių nuomone apie įvaikinimą reikia pradėti kalbėti nuo mažų dienų, nes tai vaiko praeitis, kiekvienas turi teisę žinoti apie save, savo istoriją. Dažnai galvojame, kad jei vaikui nepapasakosime tai jis ir nesužinos. Tačiau atsitinka taip, kad vis tiek vaikas sužino iš kitų žmonių. Tokiu atveju vaiką labiausiai įskaudina ne pats įvaikinimo faktas, o tai, kad tiek laiko buvo slepiama tiesa. Vaikas praranda pasitikėjimą įtėviais ar globėjais, pablogėja jų tarpusavio santykiai. Visa tai griauna šeimos santykius.

Ruošiantis tapti „širdies“ tėvais, labai svarbu atsakyti sau, ar galėsime kalbėtis su vaiku atvirai, natūraliai, neatmetant jo emocijų ir jausmų. Dažnai atvirumas gali palengvinti nežinomybės keliamą įtampą, atverti kelią į geresnius tarpusavio santykius. Įtėviams svarbiausia – turėti drąsos ir priimti įvaikinimo faktą, nenusisavinti vaiko, gebėti su šia žinia gyventi ir to neslėpti nuo vaiko.

Atestuotos socialinės darbuotojos
Dangira Armanavičienė, Sandra Pautienytė