Vaikystė tai gražiausias, nerūpestingiausias, smagiausiomis akimirkomis kupinas gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Visa tai, ką sužinome vaikystėje, plėtojame kituose tolimesniuose gyvenimo perioduose. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime...

Gegužės 10 d. vyko susitikimas su Vilkaviškio TAU - trečiojo amžiaus universiteto namų ūkio fakulteto studentėmis, kurio tikslas buvo mintimis sugrįžti į savo vaikystę, prisiminti akimirkas, kurios išlikę iki šių dienų ir aptarti įtaką tolimesniam gyvenimui.

Kad būtų realizuotas tikslas, pasirinkta diskusijos forma. Diskusijų metu dalyvės dalinosi savo brandžia patirtimi. Susitikime dominavo įvairiomis spalvomis nuspalvintas fonas. Prisiminimai, kuriais dalijosi, buvo siejami su auklėjimu. Dažniausiai, atsimename tuos tėvų, mokytojų naudotus drausminimo būdus, kurie sukėlė daugiausiai jausmų. Vienos patirtys kėlė šypseną, gražius prisiminimus, kitos - skaudžius, keliančius virpulį iki šių dienų. Dalijimosi patirtimi metu moterų akyse matėsi ašaros ir susijaudinimas. Viena moteris pasidalijo savo vaikystės prisiminimais, kaip už blogą elgesį darželyje ją pastatė į kampą ir ant liežuvio užbėrė pipirų. Kita su šypsena pasakojo, kad mokykloje už blogą elgesį reikėdavo ravėti dilgėles. Kita studentė yra išsaugojusi knygą, kurią jai padovanojo tėtis trečioje klasėje. Tai šviesus prisiminimas, kurį pasakojo su džiaugsmu. Fakulteto studentės sakė, kad anksčiau buvo didesnė pagarba suaugusiam žmogui. Ko trūksta šiomis dienomis?

Vyresnio amžiaus žmonių patirtis turėtų būti daug didesnė ir brandesnė, su išpuoselėtomis vertybėmis, kuriomis galėtų pasidalinti su šeima ir puoselėti jas iš kartos į kartą. Tėvai, mokytojai, seneliai ar bet koks kitas žmogus, turėtų būti gerasis pavyzdys iš kurio kiekviename žingsnyje galėtumėme pasimokinti, pasisemti patirties ir suvokti, kas tikra ir vertinga šiame gyvenime. Kalbėdamos studentės suprato, kad joms svarbu kas nutiko vaikystėje, jaunystėje, nes tai kelia pasididžiavimą savimi, pasitikėjimą, skatina šypsotis, arba priešingai – suteikia nepasitikėjimą, baimę, skaudžius išgyvenimus apie kuriuos nenorime kalbėti ir išgyvename. Kokie prisiminimai būtų jie vis tiek yra mūsų. Neturėtume bėgti ar slėptis nuo jų, o išmokti gyventi kartu. Mokslo jau įrodyta, kad dalis mūsų supratimo apie save ateina iš mūsų praeities ir iš to, kaip vertiname savo praeitį.

Ugdant jaunąją Vilkaviškio rajono kartą, pradėti reikia nuo šeimos vertybių, tradicijų, papročių, kultūros ir tai parodyti savo pavyzdžiu. Turime padėti vaikui statyti tvirtus pamatus ir kurti aplinką, kurioje jis dabar gyvena, kad suaugęs galėtų be baimės savarankiškai kibti į gyvenimą. Gyvenimą galima įsivaizduoti kaip namą. Praeitis yra pamatai, dabartis – vieta, kurioje gyvename, o ateitis – tai stogas, kuris laikysis tvirtai ir apsaugos mus nuo šiauraus vėjo ir negandų.

ŠPT atestuotos socialinės darbuotojos

Sandra Pautienytė,
Dangira Armanavičienė