Lietuvoje vyksta institucinės globos pertvarka, kurios tikslas yra suteikti vaikams galimybę augti saugioje, rūpestingoje, mylinčioje šeimoje. Žmonės yra skatinami tapti globėjais (rūpintojais), įtėviais, padedančiais užaugti tėvų globos netekusiems vaikams. Gana dažnai norima globoti (rūpintis), įsivaikinti tik mažus vaikus, o vyresni vaikai nėra tokie pageidaujami. Žmonės bijo paimti vyresnius vaikus globai (rūpybai), įvaikinimui, nes mano, kad jie turi didelių sutrikimų, elgesio problemų.

Paaugliams netekusiems tėvų globos, taip pat svarbi sąlyga augti šeimoje, meilės, supratimo, nuolatinės globos ir priežiūros atmosferoje, kad formuotųsi jo asmenybė. Teigiamas kitų žmonių vertinimas ypač stiprina teigiamą savęs vertinimą. Šie tarpusavyje susiję dalykai, veikia paauglio psichologinę savijautą. Sprendimas tapti globėjais (rūpintojais), ar įtėviais - tai nauja ir kitokia tėvystės ir motinystės patirtis, nes ugdo besąlygišką meilę vaikui. Savo besąlygiška meile nusprendė pasidalinti globėja Vilma, priimdama į savo šeimą paauglį berniuką. „Mes tiesiog buvome šalia, kai vaikui reikėjo pagalbos“ – nuo to prasidėjo pokalbis su globėja Vilma. Šeima pažinojo berniuką apie 3 metus. Jis Vilkaviškio sporto mokykloje lanko dviračių sportą. Moteris ir jos vyras yra berniuko treneriai. Vaikas dažnai svečiuodavosi Vilmos namuose, daug laiko praleisdavo kartu: varžybose, treniruotėse, šeimos namuose. Berniukas anksčiau gyveno su močiute. Mirus močiutei, vaikas buvo apgyvendintas Alvito Šv. Kazimiero namuose. Kai nutiko bėda, Vilmos vaikai prašė, kad nepaliktų jo bėdoje, siūlėsi atiduoti net savo kambarius, pasakoja moteris. „Kai matai vaiko akis, jo pasimetimą, nėra laiko galvoti“, - sako Vilma. Taip moteris tapo šio berniuko globėja, norėdama suteikti jam namus, rūpestį, meilę, gyvenimą šeimoje. Iš tikrųjų geriems darbams reikia nedaug – tiesiog noro padėti ir likti neabejingiems šalia esantiems žmonėms, kaip pasielgė Vilma ir jos šeima.

Suaugusių santykiai su vaikais sudaro prielaidas sėkmingai arba nesėkmingai paauglio socialiniai raidai. Vilma teigia, kad negalima sustoti ties vaiko elgesiu, būtina besąlygiškai priimti vaiko istoriją, įpročius ir pomėgius, ir nereikalauti iš vaiko dėkingumo už teikiamą pagalbą ir pastangas. Taip pat pabrėžia, kad labai svarbu kalbėtis su savo vaiku temomis, kurios yra jam aktualios, atkreipti dėmesį į jausmus, pasitikėti ir tikėti juo, kad susitvarkys su iškilusiomis problemomis. Vilmos šeimoje yra tradicija – spręsti iškilusias problemas susėdus visai šeimai prie stalo ir neišsiskirstyti tol, kol nebus išspręsta problema. Globėja pasakojo, kad kartais berniukas sako: „Kaip gerai, kad pasikalbėjom.“ Paaugliui būtina laisvė, tačiau tuo pačiu metu – ir šeimos palaikymas. „Mes išmokome gyventi kartu“ – įvertina globėja. Vilma teigia, kad svarbu būti kantriems – žmogus negali subręsti iškart, tai lėtas, ilgas procesas, kurį daugiausia lemia asmeninės patirties įgijimas.

Kai Vilmos šeimai buvo bėda, jie turėjo stiprų palaikymą iš artimųjų, draugų, bendradarbių, pažįstamų. Palaikymas suteikė vilties, tikėjimo ir noro dalytis tuo pačiu. Kai berniukui nutiko bėda, Vilma ir jos šeima nusprendė padėti šiam berniukui. Šeima – stiprybės ir laimės ratas, kuris auga kartu su kiekvienu nauju šeimos nariu ir užmegztu ryšiu.

Vilkaviškio r. švietimo pagalbos tarnybos
mokymo specialistė
Sandra Pautienytė