Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai lapkričio 14 d. rinkosi į gerosios patirties sklaidą „Vaikų ugdymo(si) pasiekimų ir pažangos į(si)vertinimas“. Šiame susitikime realizuotas susitarimas, kad patirtimi dalinsis visų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų atstovai. Šį susitarimą beveik pavyko įgyvendinti. Tai buvo pirmasis toks susitarimas būrelio mokymosi veikloje, todėl kitą kartą realizuojant jį, manoma, kad viskas vyks dar sklandžiau. 

Sklaidos metu buvo nuolat keliami klausimai, pedagogai įsitraukę į konstruktyvų dialogą:

Ar turima bendrų susitarimų dėl šių procesų ugdymo įstaigose? Šiuo metu bendrų susitarimų minėtu klausimu turima ne visose ugdymo įstaigose. Atsakymus dėl bendrų susitarimų poreikio pastipriname remdamiesi metodine priemone „Formuojamasis vertinimas – individualiai pažangai skatinti“ :

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atliktos Bendrojo ugdymo mokyklų įsivertinimo ir pažangos anketų analizės duomenys (2014–2015 m.) rodo, kad individualios pažangos vertinimas yra veiksmingas, kai mokykla veikia kaip sistema, kurioje kiekvienas ugdymo proceso dalyvis turi savo vaidmenį ir priima jį atsakingai: 

• Besimokantieji (pvz., mokiniai apmąsto savo mokymąsi pildydami dienoraščius ar pan.; dalyvauja individualiuose pokalbiuose su klasės vadovu, laiku atlieka jiems pavestas užduotis ir t. t.). 
• Pedagogai (taiko formuojamojo vertinimo strategijas pamokose, su kolegomis aptaria kiekvieno mokinio pažangą, bendradarbiauja su kolegomis mokinių pažangos klausimais, teikia informaciją apie mokinį mokyklos administracijai ir tėvams, teikia mokymosi pagalbą mokiniams).
• Administracija (užtikrina, kad visi mokytojai, mokiniai ir tėvai susipažintų su individualios pažangos vertinimo principais, sudaro sąlygas mokytojams bendradarbiauti, atlieka besimokančiųjų mokymosi rezultatų pokyčių analizę ir jos pagrindu numato veiklos tobulinimą, sudaro sąlygas mokiniams gauti reikiamą pagalbą, padeda mokytojams spręsti iškilusius klausimus ir teikia jiems pagalbą). 

Ar įsivertinimo ir pažangos stebėsenoje dalyvauja ugdytinių tėvai? Vienose įstaigose ieškoma būdų įtraukti tėvus į šį procesą, kitose – dar ne. Jeigu grįžtume į prieš tai parašytą pastraipą, matome, kad pedagogo ir tėvų sąveika yra įvardinta kaip būtina dedamoji.

Kokiu būdu renkama informacija apie pokytį/pažangą? Iš kur „ateina“ metodas, kokiu tikslu jis naudojamas, ar rezultatas atliepia išsikeltą tikslą? Pedagogai pristatė ne vieną būdą, metodą, strategiją, kurių pagalba yra renkama informacija apie pokytį/pažangą: Vaiko pasiekimų aplankas, Kompetencijų aplankas, laiškas tėvams, kalbinė analizė... Pristatymų apie tai klausėmės svarstydami apie ribą tarp realaus, gyvo, reflektyvaus ir mechaniško veikimo šiame procese. Daugiau aiškumo „įsinešėme“, kai visi drauge akcentavome, jog tiek pedagogui, tiek vaikui turi būti aiškios sąvokos, į kurių analizę įsitraukiama; kad ne kiekis metodų rodo kokybę, o tikslingas jo pasirinkimas bei kryptingas veikimas.  

Ką lemia nuolat keliami, mokinio mąstymui kuriantys sąlygas klausimai? Į šį klausimą atsakymą mums padovanojo mokinių video, kuriame matėme, kad mokiniai, kurie buvo/yra nuolat pedagogo stimuliuojami mąstymą aktyvinančiais klausimais, geba pagrįsti savo atsakymus ir tai daro konstruktyviai. Taip yra kuriamos palankios sąlygos besimokančiojo autonomijai. 

Ar turime kryptį į ateitį? Į šį klausimą atsakome, kad taip. Taip, nes po šio susitikimo pasižymėjome tam tikrų aspektų, kurie, tikimės, kad virs tam tikrų korekcijų poreikiu ugdymo(si) pasiekimų ir pažangos į(si)vertinime. Planuose turime dar ne vieną susitikimą, kurie mus brandins visuminės ir nuolatinės mokymo(si) pažangos siekiuose ir jų realizacijoje.

ŠPT informacija