Gręžtis savasties ir natūralumo link

Greztis savasties ir naturalumo link„... nauja yra tai, kas pamiršta sena ...“ – toks leitmotyvas lydėjo lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos mokytojų gerosios patirties sklaidą „Mokinių kūrybiškumo ugdymas puoselėjant etnokultūros tradicijas“. 2020 metai Etninės kultūros tarybos siūlymu paskelbti Tautodailės metais, ir tai papildoma paskata aktualizuoti etnokultūros ugdymo galimybes. Mokymosi renginio programoje, cituojant tiek pagrindinio, tiek vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrąsias programas, teigiama, kad etnokultūra „padedanti siekti kultūrinio sąmoningumo ugdymo tikslų – formuoti asmens kompetenciją, kuri reiškiasi mokėjimu pripažinti, gerbti, saugoti kultūrinę įvairovę ir dalyvauti socialiai vertingoje kultūrinės raiškos veikloje.“ Motyvuotas mokinio įsitraukimas į etnokultūros tradicijų puoselėjimą – siekiamybė, tad ir gerosios patirties sklaidos keliamas tikslas sudaryti sąlygas aptarti, diskutuoti ir įvertinti siūlomus metodinius sprendimus mokinių kūrybiškumo ugdymui atrodo labai kontekstualus.


Pirmoji pranešimą „Netradicinės etnokultūros pamokos“ skaitė Pilviškių „Santakos“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Jurgita Svotaitė, pasidalijusi praktine patirtimi, kaip apie didžiąsias kalendorines šventes galima kalbėti integruotoje lietuvių ir anglų kalbų pamokoje. Švenčių tematika kalbėjo ir Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Elena Dereškevičienė. Mokytojos teigimu, esminiai kriterijai mokant etnokultūros – jos priartinimas prie natūralios aplinkos ir požiūrio paprastumas. Vištyčio kraštas turtingas savo istorija, geografija, sukuriantis savaiminę erdvę etnokultūros tyrinėjimams. Mokiniai noriai įsitraukia į miestelyje organizuojamas etnografines šventes, tokias kaip Joninės ar Jurginės, renka smulkiosios tautosakos pavyzdžius. Būtent praktinė veikla atveria platesnį ir gilesnį etnokultūros tradicijų pažinimą.


Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Nijolė Černauskienė skaitė pranešimą „Kūrybiškas mokinio požiūris į etnokultūrą lietuvių literatūros pamokose“. Kūrybiškumo ugdymas realizuojamas įvairiapusiu etnokultūros nagrinėjimu: liaudies dainų (pavyzdžiui, per medžio simbolikos reikšmes), mįslių ir patarlių, pasakų ir sakmių, žaislų gamybos, intertekstualumo grožinėje kūryboje (apsaugos nuo velnio K. Borutos „Baltaragio malūne“, garsažodžiai A. Škėmos „Baltoje drobulėje“, ir pan.). Ypatingai kūrybiškumą sužadina intriga pamokoje. Mokytoja dalijosi vestos integruotos lietuvių kalbos ir tikybos pamokos apie pasaulio sukūrimą patirtimi – tuo, kaip mokiniai patys imasi tautosakos (per)kūrimo, kaip originaliai perteikia pasaulio pradžios teorijas.


Alvito mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Vida Kaukaitė pristatė ilgalaikio tyrimo „Ar tautosaka vis dar įdomi jaunam žmogui?“ rezultatus, nepalikusius abejingų tokiam veiklos metodui, o Virbalio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Inga Kardauskienė, padedama muzikos mokytojos Vilmos Gurskienės, dalijosi patirtimi apie mokinių ruošimą Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiadai. Etnokultūrinio ugdymo uždaviniai yra siekti, kad mokiniai „suvoktų etninės kultūros gyvybingumą ir nuolatinį atsinaujinimą; kūrybiškai taikytų etnokultūros žinias ir gebėjimus savo šeimos ir bendruomenės gyvenime, visuomeninėje veikloje“. Tam, pasak mokytojos, reikalinga ir paskata permąstyti, koks šių dienų žmogaus santykis su gamta, jį supančia aplinka ir pasauliu. Galima drąsiai teigti, kad etnokultūros ugdymas – visaapimantis, ilgalaikis, integralus, daugialypis procesas, kviečiantis „skatinti mokinius etnokultūrines žinias taikyti kasdieniame gyvenime“.


Visos gerosios patirties sklaidos metu besimokančiuosius vedė metodinio būrelio pirmininkė Gitana Literskytė-Katkevičienė. Stabteldama po kiekvieno pranešimo klausimams, išryškindama esminius pastebėjimus, mokymosi renginio pabaigoje visas atvykusias lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos mokytojas kvietė refleksijai – mokymo būdo, formos ar metodo, padedančio ugdyti mokinių kūrybiškumą puoselėjant etnokultūros tradicijas, įvardijimui. Vis tik emocinis refleksijos atspalvis, liudijantis, kiek kūrybiškumo, motyvacijos ir nuoširdaus mokytojų darbo prireikia puoselėjant etnokultūros tradicijas, buvo ryškiausias:


„... aišku viena – mokyti etnokultūros reikia iš širdies ...“
„... geriausiai vaikai prisiliečia prie etnokultūros gyvai ją pažinę, pamatę ...“
„.... etnokultūra – tai savastis ...“

 

ŠPT informacija