Kiekvienam būna tokių momentų, kai įprasta gyvenimo tėkmė sutrinka, kai patiriame sunkių netikėtų sukrėtimų ar pasikeitimų. Tai gali būti artimųjų mirtis, nepagydoma liga, staigus invalidumas, socialinio statuso praradimas, darbo netekimas, socialinė katastrofa ir pan. Tuo metu viskas, kas atrodė savaime suprantama, pasidaro problema. Nebežinai, kas esi, ko vertas. Gyvenimas atrodo neaiškus ar net visai beprasmis. Gyventi baisu, sunku. Žmogus praranda dvasinę pusiausvyrą, patiria krizę.
Krizinė situacija - asmens gyvenimo lūžis, turintis didelę psichologinę reikšmę ir keliantis grėsmę jo asmenybės vientisumui, gerai nuomonei apie save, socialinei padėčiai, sveikatai ar gyvybei. Dažnai pradedami jausti simptomai: nervingumas, liūdesys, galvos skausmai, sutrinka miegas, pablogėja apetitas, krinta darbingumas. Pasikeičia žmogaus elgesys. Jis nenori bendrauti, užsisklendžia, atsisako anksčiau jį džiuginusių dalykų, vartoja per daug vaistų, pradeda išgėrinėti, gali pradėti kalbėti apie savižudybę. Paprastai ūmus krizinis laikotarpis trunka apie 6 savaites. Po to žmogus atsitiesia, labiau subręsta, permąsto savo gyvenimą arba palūžta, suserga.
Kai pažįstamiems atsitinka nelaimė, mes dažnai nemokame tinkamai reaguoti. Vieni sustingsta ir nežino, ką daryti, kiti stengiasi guosti, sakydami: „Nesijaudink, viskas bus gerai“ (nors tai netiesa, ir pats žmogus tai žino), treti stengiasi neužsiminti apie skaudžius dalykus, nukreipia pokalbį neutralia linkme, juokauja. Skaudžias temas reikia ne „užglostyti“, priešingai reikia paskatinti žmogų apie tai kalbėti. Kuo daugiau asmuo kalba, tuo didesnį gydomąjį poveikį turi pokalbis. Nesistenkite artimojo linksminti, prisitaikydami prie jo nuotaikos. Tiesiog klausykitės, priimkite jo jausmus (tegul jis pyksta, verkia, „siunta“) ir parodykite, kad suprantame. Nekritikuokite, nevertinkite, neužsipulkite, kad jis neteisingai galvoja ar jaučia. Nebijokite prisiliesti: švelnus prisilietimas ar apkabinimas gali labiau nuraminti negu žodžiai. Jei krizė stipri, nepalikime žmogaus vieno, nes tai gali būti pavojinga. Galite pasakyti: „Tai, ką tu išgyveni, labai sunku, bet aš nenoriu, kad šiuo sunkiu metu būtum vienas. Aš norėčiau tau padėti“. Galima duoti šilto gėrimo, paimti už rankos, jei įmanoma - užmigdyti. Nereikia iškart atsitraukti, išgirdus piktą atsakymą: „Ne, ačiū, nieko man nereikia“ ar „Palikite mane ramybėje“. Taip sakoma todėl, kad žmogus dažnai netiki mūsų nuoširdumu. Be to, kartais jis toks prislėgtas, kad pirmiausia pykčiu išreiškia savo jausmus. Tuomet neklausinėkime, o tik pabūkime su juo. Nepasinaudokime asmens nelaime tam, kad prisimintume ir išsakytume savo paties kadaise patirtus panašius išgyvenimus. Nieko blogo, jei pasakysime, kad ir mes tai pergyvenome, žinome, ką artimasis ar draugas jaučia. Tačiau venkime konkretumo, pavyzdžiui: „Kai netekau darbo, aš verkiau viską savaitę“. Kiekvienas sielvartą jaučia savaip, todėl neverskime kito jaustis kaltu, jei jis savo emocijų nereiškia taip atvirai. Pagalbai tinka daug kas: skambinkite, kalbinkite, pasiūlykite rašyti dienoraštį, remtis Dievu ar ateitimi ir pan. Jei nepavyko pirmą kartą, nenuleiskite rankų. Tačiau, jei matysite, kad tikrai niekas nepadeda, jei artimojo sielvartas jums atrodo per didelis ar per ilgai tęsiasi, pasiūlykite psichologo pagalbą. Suteikite būtiną informaciją, kur ir kaip tokiu atveju geriausia kreiptis psichologinės pagalbos (žr. Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybos tinklalapyje/ Švietimo pagalba/ Psichologinė pagalba ir emocinė parama).
Audra Tamošaitienė, Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybos psichologė