Susitvarkymas su iššūkiais pasižymi atviru požiūriu. Atvirumas – išsilavinusio proto savybė. Jis būtinas kaip pedagoginis komponentas. Atvirumas yra iš „dvigubai vertingų“ dorybių, kurių tikslas: ir pažinimas, ir supratimas (Taylor, 2015). Kartais mūsų idėjos yra netinkamos ir nelanksčios, net jei ir pateikiami priešingi įrodymai. Toks elgesys silpnina mūsų galimybes pasiekti supratimą, žinias ir išmintį, nes tiesiog atsisakome pakeisti savo mintis ir įsitikinimus. Atviros nuomonės mokytojai kaip tik yra pasirengę klausytis priešingų įrodymų ir prireikus patikslinti savo įsitikinimus.

Kovo 5 d. užsienio kalbų metodikos būrelio nariai rinkosi į praktikumą „Vertinimas ir įsivertinimas pamokoje“. Praktikumą vedė Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė D. Čėsnienė ir vyresnioji anglų kalbos mokytoja E. Burbienė. Mokytojos, plėtodamos mokymosi dialogu paremtą kolegišką santykį, praktikumo dalyvius įtraukė į individualaus, darbo grupėse ar porose bei savęs įsivertinimo būdų analizę. Jos veiklomis akcentavo, jog „Įrodymais pagrįstas mokymas nediktuoja, ką turite daryti; jis tik parodo, kaip geriausiai pasiekti jūsų pačių vertybes, prioritetus ir tikslus“ (Petty, 2008).

Praktikumo metu ne kartą pabrėžta, kad mokiniai, įsivertindami bei vertindami kitus, elgiasi atsakingai. Mokytojas įtraukdamas mokinius į šiuos procesus augina jų mokymosi autonomiją. Turime pavyzdžių, kai vertinimas tampa savotišku mokytojo įrankiu, demonstruojančiu valdžią ir/ar stiprybę. Anot Freire (2000), mokytojo turima valdžia skirta besimokančiųjų naudai – jų laisvei skatinti, o ne ją riboti.

Petty (2008) teigia, jog „Mokymo proceso nepagerinsime, jei jo nepakeisime...“. Sąveika, orientuota į mokinio elgesį, yra viso mokymo proceso pamatas ir čia reikalinga kaitai sąlygas kurianti vertybė yra atvirumas. Atvirumas pasireiškia ne tuo, kad sakytum viską, ką manai, o tuo, kad sakytum tik tai, ką manai. (P. Buastas).

ŠPT informacija