PAVOJUS - „TĖVŲ TAXI“

Psichologai perspėja: tėvų vežiojimas vaikus į mokyklą kenkia patiems vaikams. Juos dar vadina „Užpakalinės sėdynės karta“. 

Vis daugiau vaikų tėvai pavėžėja į mokyklą. Daug per daug, mano ekspertai. Ir jei galvoja, kad taip teikia vaikams paslaugą, išeina, deja, priešingai.

Vokietijoje prie mokyklų kiekvieną rytą regimas tas pats vaizdas: su didelėmis kuprinėmis iš „tėvų taxi“ nuo galinės sėdynės kniupdami lipa pavargę vaikai ir bidzena link klasės. Tik pamokoje dauguma atsibunda. Taip nebūtų, mano psichologai, jei vaikai vieni ateitų į mokyklą. Pagal švedų mokslininkų atliktą tyrimą tėvai, kurie savo atžalas kiekvieną rytą kaip su karieta pristato prie mokyklos durų, sukelia ne tik eismo chaosą, bet gali rimtai pakenkti vaikams.

„Mes turime iš naujo įvertinti vaiko kelią į mokyklą“– atkreipia dėmesį Karlstato universiteto psichologė Džesika Vestman (Jessica Westmann). Ji stebėjo 4, 6 ir 8 klasių mokinius. „Pavėžėjimas automobiliu vaikus vargina ir slopina. Geriausia, kai jie į mokyklą eina pėsti, važiuoja dviračiu ar mokykliniu autobusu. Kitokiu atveju jie praranda galimybę tyrinėti ir pažinti aplinką, integruotis. Todėl vaikai tampa mažiau savarankiški ir pasitikintys supančioje aplinkoje“ – pristato rezultatus D. Vestman.

DAUGELIS TĖVŲ NERIMAUJA DĖL VAIKŲ SAUGUMO

70-taisiais daugiau kaip 90 proc. pradinių klasių mokinių Vokietijoje į mokyklą keliavo vieni, o 2012 metų apklausų duomenimis – tik kas antras arba kas trečias pradinių klasių mokinys. Ir čia kalbama apie atvejus, kai mokykla yra visai netoli ir nesudėtingai pasiekiama.

Tačiau daugelis tėvų tiesiog bijo dėl vaikų arba įsivaizduoja teikią paslaugą. „Dalis tėvų per daug rūpinasi vaikais ir nori apsaugoti nuo bet kokio pavojaus“,– sako psichologas Klaus Zaifryd (Klaus Seifried). Kai kurie net iki 16 metų kasdien pavėžėja vaikus. D. Vestman „tėvų taxi“ įvardija labiau kaip patogią priežastį visiems rytais keletą minučių ilgiau pamiegoti.

Ko vaikai netenka? Būti grupėje, pasakotis istorijas ir turėti paslapčių, tyrinėti aplinkkelius, namų kiemus ir kiemelius, nuklysti prie kiosko arba pažaisti žaidimą. K. Zaifryd mano, kad pavėžėjimas mažina vaikų vystymosi galimybes. „Vaikams yra svarbu patiems išspręsti kilusius sunkumus. Eidami į mokyklą jie sukuria sau mažą pasaulėlį, kurį atranda su draugais. Vaikai bręsta, kai jie prisiima atsakomybę. Tai nebus paslauga, jei viską „nuo jų“ nuimsime. Jie turi išmokti įdėti pastangų“ – akcentuoja psichologas.

Tėvų argumentą, kad pėsčiomis yra per pavojinga, statistika atremia Vokietijos saugaus eismo priežiūros specialistė Hanelora Herlan (Hannelore Herlan): kaip tik yra daugiau nelaimingų atvejų, kai vaikai sužalojami tėvų automobiliuose. Netiesa, kad daugiau įvykių, jei vaikai eina pėsčiomis. Vaikai, kurie pavėžėjami, dažniau susiduria su eismo problemomis. Jie daug vėliau tampa brandžiais ir gebančiais teisingai apsieiti su kitais eismo dalyviais piliečiais.

Taip pat ir ADAC (Vokietijos visuotinis autoklubas) perspėja, kad vaikai pavojingose situacijose išliks sąmoningesni tada, kai jie į mokyklą keliaus vieni. Pamokose jie bus labiau susikoncentravę, žvalesni ir geriau integruosis socialiai.

GRUPELĖS PAVĖŽĖJIMAS GERIAU NEI PO VIENĄ

Po vieną pavėžėjami vaikai praleidžia pokalbius, galimybę planuoti, susirasti draugų. Pagal apklausas savarankiškai einantys vaikai paprasčiausiai patyrė daugiau malonių akimirkų. Jei vis dėlto neapsieinama be pavėžėjimo, švedų psichologė pataria geriau vežti atžalas grupelėmis su draugais ar bendraklasiais.

„Kelionė į mokyklą gali tapti visos dienos įvykiu. O jei kitaip neišeina, tėvai turi su vaikais juokauti, žaisti ir visa gerkle dainuoti pagal radiją“ – mano specialistai.

Iš vokiečių kalbos vertė Gileta Naujokienė.

Originalus straipsnis čia