Vilija, Kamilė, Gabrielė, Dainora, Edvinas, Erlandas, Juozas, Gabrielius, Živilė, Rugilė, Marius, Eimantas, Martynas, Paulius, Airidas, Paulina, Viktorija, Ernestas, Aronas, Ieva, Ligita, Pijus, Erikas, Ugnė, Deimantė, Ramūnas, Monika, Greta, Sabina, Dovydas – Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos mokiniai, su kuriais nuo 2019 m. sausio mėn. keturis mėnesius iš eilės susitikdavome kalbėtis apie asmenybės gyvenimo viziją. Nors susitikdavome tik vieną kartą per mėnesį, tačiau emocijų ir įvairių jausmų lankymo mumyse užtekdavo ilgam.

Pateikę interneto paskyros google paieškos laukelyje užklausą su žodžių junginiu „švietimo sistema“, gauname labai įvairių informacijos pasiūlų su baksnojančiomis straipsnių antraštėmis: „Paaiškino, kodėl sistema neturi ateities – kaltina švietimo sistemą ir mokytojus“; „Neįtikėtini faktai apie Suomijos švietimo sistemą: ko galėtume pasimokyti?“; „Pasitikėjimas švietimo sistema – mažiausias per 20 metų“; „Politika žada reformuoti nepopuliarią švietimo sistemą“ ir t.t. Kaip tokiame kontekste suprantamas mokytojo veiklos inovatyvumas?

Paprasti dalykai gali tapti nepaprastais, nesuprantami – suprantamais, nuobodūs – įdomiais, o teoriniai – praktiniais. To galima pasiekti ugdymosi procesą organizuojant netradicinėse aplinkose. Tai vienas iš būdų stiprinti mokinių motyvaciją ir užtikrinti kiekvieno įsitraukimą į mokymosi procesą. Žinoma, kalba eina ne šiaip apie laisvo turinio ekskursiją, čia laimi tas, kuris tokiam ugdymui skiria laiko detalaus plano parengimui, užduočių ir mokymosi metodų parinkimui. Vilkaviškio pradinės mokyklos anglų kalbos mokytoja metodininkė Kristina Sinkevičienė, aktyviai organizuojanti mokinių mokymąsi už mokyklos ribų sako: „darau tai tam, kad mokiniai atbėgtų į pamoką, o ne ateitų koja už kojos“.