Lietuvos švietimo koncepcijos (1992) ketvirtas švietimo principas yra: „Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį“. Geros mokyklos koncepcijoje (2015) teigiama, kad „<...> mokytojai yra atviri naujovėms, nebijo tyrinėti ir bandyti, mokosi iš kolegų ir mokinių, nepuola į neviltį nepavykus.“ L. Duoblienė (2006) mokytojų profesinį meistriškumą apibūdina kaip naujas idėjas, žinias, įgūdžius, gebėjimus žinias taikyti ugdymo procese ir tobulėti: <…> įprotį nuolatos mokytis ir teorijos, ir praktikos, sieti viziją su realybe, permąstyti ją, analizuoti, o veiksmus koreguoti. Atvirumas viskam, kas nauja, – tai būtina meistriškumo sąlyga. Be abejonės, tai nėra saugi mokytojo būsena. Ji skatina įtampą ir kūrybingumą, siekiant tą įtampą įveikti. Taigi savo amato meistras yra tas, kuris turi žinių, geba pritaikyti jas konkrečioje situacijoje ir dargi iš jos mokytis. Esminis mokytojo profesionalumo požymis – nuolatinis mokymasis.“

Vaikystė ir paauglystė yra itin svarbūs gyvenimo tarpsniai, kurių metu formuojasi socialiniai įgūdžiai, savikontrolė, autonomija, bei įgyjami emociniai ir socialiniai gebėjimai. Tai be galo jautrus pasiruošimo suaugusiam amžiui laikotarpis, todėl įvairios negatyvios patirtys gali stipriai paveikti kognityvinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Tikėtina, kad paauglių elgesys ir gyvensenos ypatumai, emocinės būsenos ir santykių su aplinka kokybė gali prognozuoti jų elgesį ar sveikatos būklę suaugusiame amžiuje.