Kartą Dr. Temple Grandin yra pasakiusi: „Jeigu aš galėčiau spragtelėti pirštais ir nebebūti autiste – aš to nedaryčiau. Autizmas – yra dalis to, kuo aš esu. Šią mintį rutuliojo kviestinė Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybos lektorė-psichologė Loreta Vaičaitytė. Ji pagalbos specialistams, mokytojams ir tėvams vedė mokymus „Autistai: kaip atpažinti ir padėti“.

Lektorė kvietė seminaro dalyvius stengtis suprasti autistiškus vaikus, mokė nustatyti jiems aiškias ir tvirtas ribas, tikėti vaiko gebėjimu mokytis, paaiškinti ir motyvuoti, taip pat svarbu bet kokioje stresinėje situacijoje išlikti ramiems.

Psichologė Loreta Vaičaitytė pasidalino vienos mamos istorija, kuri moko besąlygiškos meilės ir supratimo autistiškiems vaikams. Dalinamės jos mintimis ir su jumis:
„Sūnus atskleidė absoliučiai kitokį pasaulį negu mes pripratę jį matyti. Sulaužė visus stereotipus ir ateities įsivaizdavimą, bet yra tokių gražių dalykų, kad sunku apsakyti. Jis yra socialiai jautrus vaikas, jam rūpi aplinka, pasaulis. Pavyzdžiui, nuo mažumės jis domėjosi ekologija ir sakydavo: „Einam aplink pasaulį, surinksim visas šiukšles.“ Net tualetinio popieriaus neleisdavo įmesti į unitazą, kad neužterštume upių.“

Tokie jau yra tie autistiški vaikai: ne visada žiūrintys į akis, dažnai nereaguojantys, kai kreipiamasi į juos vardu, domisi tik tuo, kas jiems aktualu, pasižymintys „keistu“ bendravimu. Be visa to, tenka pripažinti, kad tai tokie vaikai, kurie pasiruošę keisti pasaulį, suaugusiųjų požiūrį į kitokius žmones, ugdantys empatijos jausmą, kantrybę ir besąlygišką meilę.